Šiaurės Korėja: kaip viskas prasidėjo?

Kaip mes sugalvojom nuvažiuoti į Šiaurės Korėją? Šiaurės Korėja pradėjau domėtis maždaug prieš 20 metų. Dar mokykloje, per geografijos pamokas išmokau, kad pasaulyje...

Kaip mes sugalvojom nuvažiuoti į Šiaurės Korėją? Šiaurės Korėja pradėjau domėtis maždaug prieš 20 metų. Dar mokykloje, per geografijos pamokas išmokau, kad pasaulyje egzistuoja dvi Korėjos: Pietų - civilizuota vakarietiška valstybė - ir Šiaurės, dar vadinama Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (arba kaip patys šiaurės korėjiečiai sako - DPRK) - totalitaristinė užsidariusi paranojos apimta valstybė, kurioje egzistuoja lyderio kultas, koncentracijos stovyklos, utopinė ideologija ir stipriai įsišaknijusi planinė ekonomika. Maždaug 2008 m. Andrius Mamontovas buvo pakviestas į Šiaurės Korėjos filmų festivalį ir nufilmavo kelis buitinius video iš savo kelionės. Po 4 metų ten apsilankė gerb. Pravalturo direktorius Mikaitis su broliu. Jų atsiliepimai dar labiau suintrigavo. Kuo daugiau domėjausi, tuo darėsi aiškiau, kad visai įmanoma ten nukeliauti, tik to žingsnio žengti vis nedrįsau dėl milijono priežasčių. Ir štai mano žmona Ieva, tuometinė mano mergina, sugalvojo baigdama ilgus medicinos mokslus nukeliauti kur nors toli, kur nors neįprasto. Ji niekad nebuvus Azijoj, tai pagalvojau, kodėl nepažinti didžiausio žemyno pradedant nuo Šiaurės Korėjos. Nesitikėjau pritarimo, o gal ir mano pasiūlymas neatrodė super viliojantis, bet mano nuostabai Ieva sako „varom“. O man tik tiek ir tereikėjo. Ėmiau ieškoti informacijos, kas, kur, kaip. Nors iš pradžių atrodo kaip sudėtingas logistinis sprendimas, bet kaip ir bet koks nežinomas dalykas, po truputį gliaudant tampa suprantamas ir vis aiškesnis. Suradau, kad keliones po Šiaurės Korėją organizuoja tik viena valstybinė turizmo agentūra, su kuria tiesiogiai jokio kontakto negalime turėti. Pasaulyje tuo metu buvo gal 4-5 kelionių agentūros - tarpininkai, kurios turi ryšį su Šiaurės Korėja ir organizuoja turus ten. Dvi didžiausios - Koryo Tours ir Young Pioneer Tours. Pasirinkom pastarąją. Šios agentūros moto - “vežame ten, kur tavo mama nenorėtų, kad važiuotum". Ievos mama paprastai finansiškai paremia jos keliones, bet šįkart katogoriškai atsisakė prisidėti ir skundėsi savo draugei, kad vis tiek išvažiavom. Pirmąj laišką agentūrai parašiau 2014 m. vasarį. Apsikeitėm keliais laiškais ir tada ilgam susirašinėjimas nutilo. Ilgai svarstėm, galvojom, strategavom, skaičiavom. Pirmasis laiškas agentūrai Jei kažkam atrodo, kad nukeliauti ten yra labai ilgas procesas, tai tikrai ne. Po ilgos pauzės parašiau kelionių agentūrai birželio pradžioj, o į kelionės autobusą sėdom vos daugiau nei už mėnesio - liepos viduryje. Logistika Išsirinkom „individualų“ turą keliauti tik dviese. Kabutėse rašau todėl, kad net individualūs turai ten yra griežtai kontroliuojami ir niekada pats vienas po šalį nevaikštai. Net ir būdami dviese turėjome dviejų gidžių ir vairuotojo palydą, visur keliavome vienu autobusiuku visi kartu, niekur nenukrypstant nuo maršruto. Tokį turą, o ne grupinį autobusinį, pasirinkome todėl, kad mums netiko grupinių turų datos. Nors tokia kelionė gavosi brangesnė, bet turėjome šiek tiek laisvės iš katalogo išsirinkti, ką norime aplankyti. Tiesa, vėliau pamatysit, kad ir stebėjimas kelionės metu buvo gerokai akylesnis nei būtų buvęs didelės grupės kelionės metu. Ko reikia, kad galėtum nuvažiuoti į Šiaurės Korėją? Supaprastintai sudėliosiu esminius dalykus, kurių reikia kelionei į Šiaurės Korėją: Įsitikinti, ar ŠIaurės Korėja apskritai įsileidžia turistus. 2014 metais buvo įdomių nutikimų, bet turizmas beveik nenutrūko. 2020-aisiais covid absoliučiai izoliavo Šiaurės Korėją, kuri 5 metus neįsileido nė vieno turisto. Pernai žiemą atidarė kelis turus (ne į Pchenjaną), bet staiga vėl užsidarė neribotam laikui. Sugalvoti norimą datą, įvertinti, kada kelionių agentūros - tarpininkai organizuoja turus ir ką norite pamatyti. Pavyzdžiui, vienas įspūdingiausių reginių, ką galima pamatyti Šiaurės Korėjoje, yra Arirang masinės šokių žaidynės, kurios trunka maždaug nuo liepos iki rugsėjo mėnesių. Viskas vyksta didžiausiame pasaulyje Rungrado stadione, talpinančiame 150 000 žmonių, o dalyvių vienu metu būna apie 80 000. Labai gaila, kad būtent 2014 metais stadioną rekonstravo ir tais metais žaidynių nebuvo... Padaryti kelionės pavedimą. Mūsų atveju, tai buvo Kinijos banko sąskaita, tad ieškojom būdų, kaip tą sklandžiau ir pigiau padaryti. Pasirinkom Paysera, kurie ėmė mažiausią kainą už pavedimą į Kiniją. Suderinti, kokiu būdu atvyksite į Šiaurės Korėją: ar lėktuvu, ar traukiniu. Lėktuvas šiek tiek brangesnis, bet daug paprastesnis - sėdi į lėktuvą Pekine ir už poros valandų tu jau Pchenjane. Be to, bent jau tuo metu, lėktuvu skrendant nebuvo reikalinga Kinijos viza, jei buvimo Pekine metu neižvažiuoji toli nuo miesto. Mes pasirinkome traukinį, nes tokiu būdu kur kas daugiau pamatai tikrosios Šiaurės Korėjos. Yra sakoma, kad visos traukinio bėgių apylinkių pievos specialiai dažomos žaliais dažais, kad atrodytų geriau atvykėliams. Tai va norėjom įsitikinti, ar tikrai taip yra. Be to, amerikiečių turistai jokiu būdu negali patekti į Šiaurės Korėją traukiniu (tik lėktuvu), tad šiuo atžvilgiu turėjom šiokią tokią privilegiją. Papildoma našta - teko organizuoti Kinijos vizą, kuri nebuvo labai pigi, bet per Lietuvos vizų agentūrą procesas buvo labai sklandus. Savarankiškai įsigyti bilietus į Pekiną, nes tik iš ten prasideda visi turai į Šiaurės Korėją (dabar gal ir daugiau opcijų). Užsisakyti Šiaurės Korėjos vizą, kuri dar vadinama Tourist Card. Ji tuo metu mums kainavo 60€, o sutvarkyti padėjo kelionių agentūra. Teoriškai galima kreiptis į Šiaurės Korėjos ambasadą Stokholme, Prahoje ar Londone, bet pasirinkom paprastesnį kelią. Atvykus į Pekiną susitikti su kelionių agentūra - tarpininku, kurie papasakoja esminius dalykus, ką daryti, ko nedaryti kelionės metu. Nieko fancy, viskas paprasta, bet labai svarbu žinoti, kad nepasiliktum ten dirbti sunkiųjų darbų 20 metų. Keliaujant demonstruoti pagarbą ir atsargumą, kad sėkmingai iš ten išvažiuotum. Finansai Paradoksas, bet kuo skurdesnė šalis, tuo brangiau po ją keliauti. Ši kelionė buvo viena brangiausių mano kelionių. Pliusas tas, kad už didžiąją dalį dalykų jau būni sumokėjęs, o tarpininkė kelionių agentūra labai aiškiai aprašo, už ką yra papildomi mokesčiai, neįeinantys į paketo kainą (pramogos, arbatpinigiai, suvenyrai). Taigi, kainos vienam žmogui: Autobusų bilietai Kaunas - Varšuva - Kaunas: 30€ Dvi nakvynės Dubajuje: 35€ Dubajaus pažinimas: YYY € - čia jau kiek sau leisit, tiek, neįskaičiuoju į kainą. Skrydžių bilietai Varšuva - Dubajus - Pekinas ir atgal: 700€ Traukinio bilietai Pekinas - Dandong - Pyongyang ir atgal: 340€ 4 naktys turo - biudžetinė versija: 175€x4=700€ 3 naktys turo - standartinė versija: 195€x3=585€ DPRK viza: 60€ Dvikartinė Kinijos viza: 50€ Arbatpinigiai gidėms (neprivalomi, bet privalomi): 50€ Papildomi objektai, kurie neįėjo į paketą (cirkas, „KFC“, „McDonald's“ restoranai): 50€ Apsistojimas Pekine prieš ŠIaurės Korėją ir po jos: 50€ Maistas, suvenyrai ir transportas Pekine: ZZZ € - nuo jūsų priklauso, ką veiksit ir kur važiuosit. Bendra suma tuo metu sudarė apie 2650€ žmogui, neskaičiuojant Šiaurės Korėjos suvenyrų bei išlaidų tarpinėse stotelėse Dubajuje ir Pekine. Perskaičiavus dabartiniais pinigais pagal infliaciją būtų apie 3550€. Pasiruošimas Susipakuoti reikėjo labai atsakingai, ypač techniką. Šiaurės Korėja turi prigalvojusi visokių apribojimų foto technikai. Pavyzdžiui, objektyvo židinio nuotolis negali būti didesnis nei 250mm, o ant paties aparato jokiu būdu negali būti jokių užrašų, mininčių „GPS“. Nesvarbu, kad jau tuo metu VISI išmanieji telefonai turėdavo GPS, bet svarbu buvo to niekam neminėti. Turėjau Amazon Kindle elektroninių knygų skaityklę, kurioje tikrai buvo gausu literatūros, ne itin palankiai atsiliepiančios apie Šiaurės Korėją. Kai kelionių agentūra parašė, kad skaityklėje galima turėti knygų apie Šiaurės Korėją, aš kažkaip praleidau tą dalį, kur perspėjo, kad literatūra jokiu būdu negali būti kritikuojanti šalies…Ne mažiau griežtas įspėjimas buvo neturėti religinio turinio knygų. Turėjom krūvą baterijų - o jei prireiks? Kadangi tuo metu nedirbau, turėjau gausiai laiko apsišviesti, į kokią šalį važiuojam. Perskaičiau Paul French knygą “North Korea: a state of paranoia”. Tai ne šiaip turistinis gidas, o išsami politinės, ekonominės ir socialinės istorijos analizė, kurioje bandoma paaiškinti, kaip ši izoliuota valstybė išgyvena po ekonomikos žlugimo ir bado, remdamasi totalitarine kontrole bei asmenybės kultu. Nesusijungė man smegenyse neuronai, kad tokios knygos važiuojant ten būtų geriau nesivežti… Perskaičiau knygą prieš kelionę, bet kažkodėl sugalvojau vežtis skaityklę su šia elektronine knyga... Bet kur keliaujant reikia gerbti vietos taisykles, įstatymus ir žmones. Ypač Šiaurės Korėjoje šito nesilaikymas gali nesunkiai eskaluotis į uždarymą ir išsiuntimą į darbo stovyklą dešimčiai metų sunkiųjų darbų. Esu įpratęs vykdamas į bet kokią šalį išmokti bent kelis žodžius vietinių kalba, taigi atsiverčiau žodyną. O žodynas, aišku, Pietų Korėjos. Atrodo, buvus viena valstybė, bet per 70 metų atitrūko ne tik ekonomiškai ir socialiai, bet ir šiek lingvistiškai, tad reikėjo būti labai atsargiam, renkant žodžius, kad tai nevirstų į įžeidimą šiaurės korėjiečiui. Tuo pačiu pagalvojau, kad mokėjimas kelių frazių jų kalba suminkštins gidžių širdis ir šios mums suteiks daugiau laisvės. Klydau… Kai keliauji į keistesnes šalis visada būtina pasidaryti “due diligence”: paieškoti internete kuo daugiau informacijos apie šalį. Gausiai informacijos suteikė kelionių agentūra, o pati kelionė buvo gan griežtai suorkestruota, bet vis tiek norėjosi daugiau informacijos. O gal kažką labai svarbaus agentūra praleidžia… Tam yra puikus puslapis Wikitravel, be cukraus aprašantis kelionių ypatumus į bet kurią šalį. Taip pat svarbu buvo išsirinkti kelionių agentūrą. Tais metais buvo gausu incidentų su turistais Šiaurės Korėjoje ir visi jų buvo rinkęsi Koryo Tours agentūrą. Pagalvojau, kad rinktis Young Pioneer Tours yra saugiau. Kaip prasidėjo kelionė Apie skrydžius. Pigiausi skrydžiai buvo iš Varšuvos per Dubajų. Į Varšuvą lengva atvažiuoti autobusu, o kas mums jauniems 6 valandų kelionė per naktį? Pati Varšuva jau buvo daug kartų matyta, tad paslampinėjom ryte po stoties rajoną ir neskubėdami sėdom į traukinį, riedantį link Varšuvos Šopeno oro uosto. Ieva žingsniuoja muzikine perėja Pasiruošęs šturmuoti Šiaurės Korėją Dubajuje niekada nesam buvę, tad per Expedia įsigijom multi-leg bilietus, kuomet pirkom ne iš taško A į B, bet iš taško A (Varšuva) į B (Dubajų) į C (Pekiną) ir atsirado galimybė visą parą praleisti Dubajuje. Dubajus Pirmąkart Dubajuje Vasaros vidurys ne pats patraukliausias metas lankyti Dubajų. Iš kitos pusės, 41 laipsnis karščio ir ramadanas padaro keliavimą į Arabų Emiratus dar egzotiškesnį. Turėjom vos parą laiko, tad laiko švaistyti nebuvo kada. Į Dubajų atvykom vėlai vakare. Kol buvom oro uoste, kontrasto tarp Varšuvos nejautėm, bet tik išėjom laukan sėsti į autobusą, iškart pajutom karščio pliūpsnį ir supratom, kad bus reikalų „keliauti“. Kažkaip neapsižiūrėjom, bet supratom, kad kitas skrydis tik dar kitos dienos ryte, tad teko ieškoti nakvynės ir kitai nakčiai. Mūsų pirminis viešbutis, kuriame apsistojom atvykę į Dubajų, buvo per brangus, taigi ieškojom kitos pigesnės alternatyvos. Radom kitam miesto gale, todėl kitą rytą, vietoj to, kad jau griebtume tyrinėti miestą, turėjom persikelti į kitą viešbutį. Primenu - 41 laipsnis karščio, tai vienintelė normali vieta egzistuoti Dubajuje buvo pastato vidus, metro ar automobilis. O mes taupom: su lagaminais nusigavom jau netoli kito viešbučio, bet nuo metro iki pat jo dar paeiti pusantro kilometro. "Ai, paeisim" - pasakėm sau ir taksistams, kurie sukiojo pirštą prie smilkinio. Ir ryžtingai ėjom, kol eiti jau darėsi nemalonu ir vis rodėsi, kad tuoj pradėsim regėti miražą akyse. 41 laipsnis karščio mums šiauriečiams buvo gerokai per daug Įgriuvom į viešbutį, kur vestibiulyje buvo gal 20 laipsnių vėsiau. Tuose kraštuose jei yra kondicionierius, tai jis dirba max pajėgumu, pūsdamas ledą į veidą. Įsikraustėm į kambarį ir jau nebesinorėjo niekur į miestą kojos kišti. Bet kažkaip atsigavom ir prisiminėm, kad tai juk pirmas vizitas šitame įspūdingame ir visokių dalykų -iausiame mieste. Vaizdas pro antrojo viešbučio langą Maisto neturėjom, skrandžiai burgzė, išėjom laukan ieškoti restorano. Ir štai naujiena - gi per ramadaną viskas uždaryta dienos metu! Per Google Maps suradom McDonald's, kuris, regis dirba. Ir vėl pėdinti kilometrą pirtyje. Restorane žiūrim - visos kėdės užverstos, o maistą gamina tik išsinešimui. Mums tinka, tik duokit greičiau valgyti! Bet valgyti negalite nei restorane, nei lauke... - sako darbuotojas. Tai kur mums valgyti?!¿? Galit eiti į viešbutį. „Vėl kilometrą EITI atgal???“, pagalvojom. Reikėjo greito sprendimo, nes maistą didžiuliame popieriniame maiše jau laikėm savo rankoj. Taip kvepia iš jo, o valgyt niekur negali! Suradom už kvartalo prekybcentrį. Pagalvojom, kad surasim tualetą ir ten suvalgysim. O Dubajuj kiekvienas prekybcentris kaip trys Akropoliai ir tualetą rasti, pasirodo, yra iššūkis nemenkas. Einam su tuo Makdonaldo maišu, bulvytės garuoja iš jo ir palieka kvapnų šleifą iš paskos. Kai nereikia, tualetas visada už kampo, o kai gyvybiškai svarbi situacija rasti jį kuo greičiau, eini ir kvepini visus prekybos centro koridorius, iš paskos susilaukdamas kreivų vietinių žvilgsnių. Prisiekiu - mūsų pietų kvapas permušė visus rytietiškus vyriškus kvepalus ten aplink. Ir, vualia, TUALETAS! Pasidalinom tą maišą: vienas kompleksas man, kitas - Ievai, ir išsiskirstėm į vyrų ir moterų tualetus. O švara ten kokia! Nors maistą gamink ant unitazo. Užsidariau būdelėj, paserviravau tualetą pasidėdamas kolą, bulvytes ir burgerį. Tokioj ypatingoj aplinkoj dar neteko šitaip skaniai puotauti. Būdamas toks nusikaltėlis, prieš išeinant iš būdelės, gerai paklausiau, ar saugu eiti lauk. Tyla - žalia šviesa. Sparčiu žingsniu prie kriauklės skubu išpilti nelegalų juodą gėrimą, kurio viso nesugebėjau išgerti. Pilu, o čia kaip tyčia ateina darbuotojas, kuris užtikrina tą idealią švarą tualete. Laikydamas popierinį puodelį rankoj, pasižiūriu į darbuotoją, jis į mane, bet vienas kitą suprantam. Baigiu nusikaltimą, koridoriuj susitinku bendrininkę Ievą, ir greit pasišalinam iš prekybcentrio. Uf, gerai, kad tik dieną ten suplanavę. Pietų erdvė per Ramadaną gali būti ir tokia Nuskaltėliai geria vandenį Kitas tikslas - Palm Jumeirah. Tai dirbtinė 5km skersmens palmės formos supilta sala su 17 „lapų“ ir aplink esančiu bangolaužiu. Įtariu, kad įprastai turistai ten nevažiuoja, nes palmės „lapuose“ - tik uždari prabangių privačių namų kvartalai, į kuriuos net taksi negali patekti. Ieva labai norėjo parsivežti palmės smelio žiupsnelį, kaip suvenyrą. O kas aš toks, kad prieštaraučiau tokiai idėjai? Taupydami pinigus brangiems taksi sugalvojom važiuoti metro, o likusią atkarpą pavažiuoti taksu. Metro gan nebrangus, ir itin modernus. Traukiniai be vairuotojų, o pati metro linija tuo metu buvo ilgiausia be vairuotojo valdoma linija pasaulyje (52km). Patekimas į salos pusmėnulio formos bangolaužį galimas dviem būdais: vienbėgiu arba taksi. Pasirinkom taksi, kuris vežė po vandeniu ir galiausiai išlindo į palmės „šerdį“. Turbūt visi taksistai šitaip rūpinasi turistų saugumu tokiame karštyje, nes ir šis sukiojo pirštą prie smilkinio, kai pasakėm, kad einam PASIVAIKŠČIOTI. Ilgai nepavaikščiojom, o smėlio neradom. Paprastai tokio ekstremalaus karščio vietovėse reikia reguliariai įlįsti į vėsinamas patalpas, o tam geriausiai tiko prekybos centras. Nenusivylėm, nes ten pamatėm ir auksomatą, kur gali įsigyti aukso ir jo dirbinių iš automato. Auksomatas. Nieko nepirkom, nes neįpirkom Persijos įlanka nuo Palm Jumeirah Peržiūrėjusi dokumentiką apie Palm Jumeirah kūrimą, Ieva užsimanė paliesti šį inžinerinį stebuklą. Liečia. Kai kėdės apverstos, klausimų nekyla, ar galėsim pavalgyti Jei klausimų kyla, visur rasi tą patį atsakymą Prieš 19 metų Amerikoj turėjau nuotykį, kai įsėdau į juodą nežymėtą taksi automobilį. Nežuvau, bet pamokos nesėsti į nepažymėtas mašinas neišmokau. Štai čia, išėjus iš to prekybcentrio, prie mūsų priėjo vyrukas, pasiūlęs taksi paslaugas. Gal karštis jau mušė per galvą, gal nuovargis, bet kažkodėl tas pasiūlymas pasirodė labai patrauklus. Ir va - jau sėdim nežymėtoj prirūkytoj mašinoj, kur vienintelė mintis važiuojant buvo - „kiek mes dabar sumokėsim“. Sumokėjom, spėju, nedaug daugiau, bet patirtis irgi nebuvo iš geriausiųjų. O atvežė mus į kitą lankytiną vietą - Burj Al Arab viešbutį. Prabangiam Lexus taksi automobilyje, kur jokios kvapnios eglutės negelbėjo nuo rūkalų kvapo Ne ta finansinė situacija pas mus buvo, kad važiuotume kaip viešbučio svečiai. Tai buvo greičiau window shopping - pasižiūrėti į vieną prabangiausių Dubajaus viešbučių, neoficialiai vadinamu 7 žvaigždučių viešbučiu. Taksistas mums pasakė: „jei esat ne svečiai, čia yra arčiausiai kiek galiu privažiuoti“. Privažiavo prie tvoros, išlipom, pafotkinom, bet iki dabar nesuprantu, kam ten gaišom laiką. Iš tolo pažiūrėjom į prabangą Nuo dabar prasideda -iausi dalykai. Griebėm jau normalų taksi ir atvažiavom į didžiausią pasaulyje prekybos centrą Dubai Mall. Jau vakaras, vėl valgyt norisi, vėl problemos, kai saulė dar ne už horizonto. Restoranuose kėdės apverstos, o kažką panašaus į maistą nusipirksi tik maisto parduotuvėj. Apsipirkom, bet po tokios karštos dienos bent jau vandens norėjosi atsigerti. Vėl tiesiu taikymu į tualetą. Susipylėm buteliukus į skrandį, o metant į šiukšliadėžę supratom, kad daug tokių nusikaltėlių, kaip mes. Kitas taškas, ir visi kiti lankytini taškai, yra tam pačiam kvartale. Toliau programoje - Dubajaus vizito šviesulys - Burj Khalifa. Tai iki šiol aukščiausias pasaulio pastatas. Sekiau visas jo statybas miestai.net ir skyscrapercity.com forumuose, tai išvysti jį buvo būtina. 828 metrų aukščio, 163 aukštų pastatas yra pats pagrindinis Dubajaus pastatas ir vienas svarbiausių miesto traukos objektų. O kaip neužsikelsi į jo viršų (na, bent jau tiek, kiek paprastas mirtingasis gali užsikelti)? Dubai Mall - didžiausiam prekybos centre pasaulyje 124 aukšte yra apžvalgos aikštelė, esanti vos 452 metrų aukštyje. Kainavo 26 eurus, o rezervuoti reikėjo iš anksto, ypač kai norėjom iš viršaus pamatyti saulėlydį. Gerai, kad užsikėlus viršun jau nebėra spaudimo ir gali ramiai apeiti, pasifotografuoti. Kietai, kad yra skylės, per kurias už lango gali iškišti selfie stick ar fotoaparatą. Rankos drebėjo šiek tiek, bet ko nepadarysi dėl kadro. Galima iškišti ranką pro langą ...ir fotiką ...tada gaunasi toks vaizdas Kontrastai aprangoje Pats saulėlydis toks šiaip sau: kažkur ten tolumoj nusileido saulė, bet kur kas geresnį saulėlydį mačiau Tenerifėje. Saulėlydis virš vienos iš Dubajaus nesėkmių - projekto „Pasaulio salos“ Tamsoj Dubajus gražesnis Nusileido saulė, nusileidom ir mes atgal į prekybcentrį. O saulėlydis reiškia žalią šviesą arabams valgyti ir gerti. Aišku, ir mums: sukirtom po libanietišką mėsgalį su bulvytėmis ir vėl spalvos grįžo į gyvenimą. Atrodo, kad grįžo į gyvenimą ir baltomis kanduromis apsirengę vyrai arabai, kurių su kiekviena minute vis daugėjo, o mane trikdė jų žvilgsniai į nuogas Ievos kojas. Ėjom lauk. Libanietiška vakarienė Ilgai klaidžioję po prekybos centrą, išėjom laukan pažiūrėti kitos didžiausios atrakcijos - aukščiausių pasaulyje (150 m aukščio) muzikinių fontanų, kuriuos sukūrė ta pati kompanija, dariusi Bellagio fontanus Las Vegase. Tik čia, aišku, jie privalėjo būti didesni. Kaip ir Las Vegase, šie yra nemokami, tai susiradom stebėjimo tašką ir laukėm pasirodymo. Neįpirkom asmeninio kelionės fotografo, tai juo buvo mano visur tampomas štatyvas. Pastačiau, uždėjau fotoaparatą ir iškart prisistatė vietiniai barygos, kurie pajautė grėsmę jų fotografijos verslui. Ne ta vieta konfliktams, tai tyliai susipakavau ir tęsiau naktinius fotografavimus iš rankos (kas fotografiją suprantat, žinot, kaip nelengva ilgai nedrebinti rankų naktį). Ai, apie fontanus. Viskas ok, gražu, aukštai, garsiai, bet kad būtų -iausi, tikrai ne. Tie patys Bellagio ar Singapūro Marina Bay fontanai man kur kas didesnį įspūdį padarė. Burj Khalifa Laukėm fontanų pasirodymo, kurio taip ir nenufotografavom Prekybcentriai iškloti kilimais Dar valandą paplavinėjom po miestą iki antros nakties ir nusprendėm kad jau užteks. Kur jau nesitikėjom, kad dar turėsim -iausią patirtį, ten atėjo taksistas ir sako “I take you to hotel in 10 minutes no problem, hold my beer”. Nu ir šviesos greičiu - 120 km/h - per naktinį Dubajų, kai greitis ten buvo apie 60 km/h. Jei ir norėjosi miegoti iki įlipant į taksi, tai važiuojant visi miegai išsitaškė į šonus. Bet ką Dubajuje taksistas prižada, tą ir padaro. Viešbutyje dar sukirtom niekur nematytų neragautų drakono vaisių (dabar jau ir Maximoj dažnai rasi Lietuvoj), datulių ir ruošėmės miegoti prieš ilgą kitos dienos skrydį į Pekiną. Gerai, kad viešbutį ir oro uostą skyrė vos ne tvora, tai miegojom ramiai, žinodami, kad tikrai spėsim į skrydį kitą rytą. Valgėm egzotikos Kitą rytą susipakavom lagaminus, Dubajuje įsigytas lauktuves, ir išvažiavom į vieną įspūdingiausių oro uostų pasaulyje. Žinojom, kad tą kelionę į Dubajų nebegrįšim, tad lauktuves sudėjom giliai lagaminuose. Pekinas Skrydis iš Dubajaus buvo ilgas - 7.5 val. - bet jei Ieva, labai bijodama skristi, atlaikė, tai man dar labiau nebuvo dėl ko skųstis. Atvykom į Pekiną vėlai naktį. Tai buvo pirma pažintis su Kinija. Pekino oro uostas labai modernus, visas procedūras praėjom sklandžiai, o taksi gan greitai atvežė į Pekino centrą. Puikus sutapimas, kad vienas pigiausių viešbučių buvo būtent prie pat traukinių stoties, o kitą dieną suplanuotas supažindinimas su kelione buvo tame pačiame viešbutyje. Kadangi keliavom į rytus, o laiko skirtumas tarp Dubajaus ir Pekino buvo 4 valandos, tai jėgų dar turėjom. Dar spėjom nueiti į megstamą McDonald’s suvalgyti burgerį su vištienos šlaunelių mėsa - vienas skanesnių burgerių, kuriuos teko valgyti. Mūsų viešbučio kambarys turėjo langą, bet ne į lauką, o į viešbučio koridorių. Pasifotkinom ir ėjom miegoti - ryt laukia susitikimas su kelionių agentūra ir traukinys dar toliau į rytus link Šiaurės Korėjos. Pažintį su Pekinu atidėjom į kelionės galą, kai (jei) grįšime iš Šiaurės Korėjos. Kinijoj pirkdamas kambarį su vaizdu gali gauti ir tokį vaizdą į koridorių Rytinė romantika prie kavos puodelio Kita diena - šeštadienis. Išsiregistravom iš viešbučio, papusryčiavom ramenų šalia esančiame restorane (o jų stoties rajone - galybė). 13 val. susitikimas su Young Pioneer Tours atstovais australu agentūros bendraįkūrėju Rowan ir zelandiečiu Troy (kuris, deja, prieš 6 metus paliko šį pasaulį būdamas 33-ejų). Valandėlę paplepėjom gurkšnodami alų, papasakojo, ko nedaryti, ką daryti Šiaurės Korėjoje. Paklausė, ar norim pamatyti TIKRĄ parduotuvę, kurioje perka patys korėjiečiai. Mums palinkčiojus, papasakojo: „Kai pasitaikys proga, paprašykite gidžių nuvežti į Taedonggang alaus barą. Kai atsigersite alaus, šalia bus vietinė parduotuvė, kur visos kainos yra korėjos wonomis. Kursas yra apie 200 wonų = 1€, tad kainas išvers į eurus ir galėsite susimokėti“. Tuo pačiu gavome vizas ir traukinio bilietus į Kinijos pasienio su Šiaurės Korėja miestą Dandong. Dar papietavome su agentūros atstovais ir keliavome į šalia esančią stotį. Kalendros... mmmm... Mūsų viešbutis kairėje Stoties prieigos. Dešinėje - stotis. Pekino traukinių stotyje saugumo patikra yra kaip oro uoste, kur tikrina kiekvieną kuprinę, kiekvieną rankinę. Praėjom visas patikras, susiradom savo naktinį traukinį ir laukėm kelionės pradžios. Traukinys su miegamomis kajutėmis, tvarkingas, vėsinamas. Kelionės metu vis ateidavo traukinio darbuotojos pareklamuoti vieną kitą daiktą, nuolat siūlė maistą. Būtent šiame traukinyje pirmąkart pamatėme šiaurės korėjiečių. Atpažinti ir atskirti juos nuo kinų gana nesunku: ūgis žemas, kūnas sulysęs o ant krūtinės segimas raudonos spalvos ženkliukas, dažniausiai su Amžinojo Prezidento Kim il-Sung’o atvaizdu. Teoriškai tai buvo vienintelis šansas pabendrauti su tikrais DPRK gyventojais, nes stebėtojų aplink nebuvo matyti. Neišdrįsom, o ir nežinojom, ko paklausti ir svarbiausia - kaip paklausti. Išvykstam iš Pekino Truputį juodosios energijos Šiaurės Korėjos viza - mūsų rankose, o išvykstant liko šiaurės korėjiečių rankose. Parsivežti neleido. Taip atrodo pati viza Iiilga kelionė traukiniu Tuo metu nesuvokiau, su kokia patranka važiavau fiksuoti Šiaurės Korėjos vaizdų. Nieko keisto, kad korėjiečiai nuo jos slėpėsi. Traukinio konduktorės pardavinėjo visokius dalykus. Šio Ieva negalėjo nenusipirkti. Kiniškas vanduo neįprastos talpos buteliuke Kinijos vaizdai pro traukinio langą Už manęs vyras oranžine maikute - šiaurės korėjietis. Pirmas susidūrimas su korėjiečiais Miegoti buvo sunku vien dėl šalčio, kuris pūtė tiesiai į veidą, bet kažkaip pamiegojom ir jau 7 ryto buvom Dandong stotyje - kur mus nuo Šiaurės Korėjos teskyrė viena upė.