Šiaurės Korėja: atvykimas, pirmi įspūdžiai

Rytas Dandonge Naktinis traukinys atvyko sekmadienį anksti ryte. Su kelionių agentūra buvom sutarę, kad jų agentas stotyje mums perduos Šiaurės Korėjos traukinio...

Rytas Dandonge Naktinis traukinys atvyko sekmadienį anksti ryte. Su kelionių agentūra buvom sutarę, kad jų agentas stotyje mums perduos Šiaurės Korėjos traukinio bilietus. Nežinojom nei kaip tas žmogus turi atrodyti, nei kur mums jo laukti. Kinijoj ypač sudėtinga su Facebook, Gmail ir kitomis vakarietiškomis platformomis, tad susirašinėjome senais gerais SMS’ais. Jau kilo mintis, kad būsim apgauti. Trumpam išėjom iš stoties į lauką Bet gavom bilietus ir ruošėmės įvairiems formalumams. Stotis - pasienis, tai reikėjo praeiti visas Kinijos pasų kontroles, muitinės patikrinimus. Kol laukėm eilėse, pamatėm pardavinėjamus bananus ir ličius. Pabandėm nusipirkti, o šie, pasirodo, pardavinėjami tik dėžėmis. Tiek jau mum tikrai nereikia. Dėžes intensyviai nešė į traukinį šiaurės korėjiečiai. Kažkuo priminė senus sovietmečio laikus, kai egzotiškų vaisių tik „po blatu“ gausi, bet čia 2014-ieji… Formalumai buvo gan greiti ir mes jau stovim prie seno, žalios spalvos traukinio, kuris mus veš į kitą upės krantą, į išsvajotajį tikslą. Dar drąsiai fotografavomės, kol niekas mūsų už rankos nelaiko, nes žinojom, kad traukiny jau viską reikės daryti paslapčia, atsargiai. Nemažai veiksmo prie Šiaurės Korėjos traukinio Emblema ant traukinio Įlipom į traukinį, kuris atrodė senas, bet tikrai tvarkingas. Prie mūsų prisistatė angliškai kalbanti pusamžė moteris, kuri leido suprasti, kad mus lydės ir mums „padės“. Iškart gavom vaišių: nektarinų, korėjietiško vandens ir šalto kiniško alaus. Šiaurės Korėja pasitinka svetingumu. Alus, vanduo ir nektarinai Pirmos akimirkos traukinyje buvo pilnos judesio: korėjiečiai, tik įlipę į traukinį, skubėjo tvarkytis, nešti, krauti daiktus, persirenginėti. Vos už keliolikos minučių traukinys sustoja pirmame mieste Šiaurės Korėjoje - Sinuiju. Traukinys pasienio poste stovėjo gal pusvalandį, per kurį turėjom laiko patyrinėti vaizdą pro langą. Labai nustebino, kad civiliai gyventojai, užuot ėję plytelėmis grįstu keliu šalia traukinio, rinkosi toliau esantį žvyrkelį. Moterys su aukštakulniais… Bandėm kažkaip pateisinti, bet nieko nesugalvojom. Visi eina tik žvyrkeliu, ne ant plytelių Moteris davė užpildyti muitinės deklaracijas. Visa forma korėjiečių kalba. Sunku buvo suprasti, ko mūsų prašoma. Galiausiai atnešė kitas deklaracijas ir viską supildėm sėkmingai. Įvažiuojant didelio pareigūnų tikrinimo nebuvo. Pasienietis pažiūrėjo mūsų pasuose, iš kur mes. „Lietuva“ - taisyklingai pasakė, mes palinksėjom galvomis, nusišypsojom. Dar palaukėm ir pajudėjom tolyn į rytus link Pchenjano. Traukinys Nedrįsom patys plavinėti po traukinį, tad po kurio laiko atėjo mūsų teta draugė ir pakvietė nueiti į traukinio restoraną pavalgyti. Negalėjom atsisakyti. Restorano vagonas buvo pilnas: sėdėjo korėjiečiai, o prie pagrindinio stalo mums į save ranka pamojo storulis dėdulė. Maikė be rankovių, išverstas pilvas, stora auksinė grandinėlė ant kaklo: supratom, kad tūzas rimtas, kvietimo nepriimti negalim. Dėdė kažkiek kalbėjo angliškai, korėjietiško ženkliuko neturėjo, noriai bendravo su mumis - reiškiasi kinas. Atnešė maisto, o kol sėdėjom prie stalo, bendravom su dėdule. Šis buvo smalsus, klausinėjo visko apie mus. Priėjom kalbą apie futbolą. Kaip tik neseniai vykusiame pasaulio futbolo čempionate šeimininkė Brazilija netikėtai pusfinalyje pralaimėjo Vokietijai 1:7. Kai tą pasakėm pašnekovui, šis negalėjo patikėti. Šitą naujieną perdavė aplink sėdėjusiems korėjiečiams, kurie negalėjo nuslėpti nuostabos, pradėjo šurmuliuoti tarpusavyje. Pasijautėm tiesos skleidėjai izoliuotoje nuo pasaulio naujienų Korėjoje. Grįžom į savo kupė ir ramiai stebėjom vaizdus pro langą: laukuose, pakelėse dirbančius žmones, gausybę dviratininkų, kurių daugumai dviratis yra pagrindinė transporto priemonė. Akį traukė nuolat kalvose matomi korėjietiški užrašai, kurie kėlė kolūkių dvasią ir motyvavo darbuotojus. Motyvaciniai užrašai Visur neįtikėtinai žalia aplink Traukinys vis pravažiuodavo pro kokį miestą. Į akis krito ypač plačios gatvės, net mažuose miesteliuose, o jos pilnos ne mašinų, o pėsčiųjų ir dviratininkų. Pamatydavom ir traukinio vagonus, kurie, regis, buvo 70 metų senumo, kiaurai prarūdiję. Pakelės miestų vaizdai Maudynės Dar prieš kelionę, kai draugai paklausdavo “ko ten važiuoji”, atsakydavau, kad noriu pamatyti, kaip Lietuva atrodė giliame sovietmetyje prieš 50 metų. Regis, pamačiau, kaip ji atrodė prieš 80 metų… Pabuvę vagonai Pchenjanas Po maždaug šešių valandų riedėjimo įvažiavom į sostinę - Pchenjaną, kur mus tolumoje pasitiko pastatas, kurį norėjau labiausiai pamatyti - Ryugyong viešbutis. 105 aukštų pastatas pradėtas statyti 1987 metais ir, jei būtų buvęs pastatytas laiku, būtų tituluotas aukščiausias pasaulio pastatas. Šiuo pastatu siekta pademonstruoti režimo prestižą ir galią Azijoje, bet po 1992 metų statybos sustojo, žlugus Sovietų Sąjungai ir Šiaurės Korėją ištikus giliai ekonominei krizei. Ilgą laiką pastatas tebuvo betoniniai statybų griaučiai, tačiau su Egipto telekomunikacijų įmonės Orascom pagalba bent pastato fasadas 2011 metais pagaliau buvo apvilktas dailiu stiklu ir bent iš išorės tapo baigtas ir neberėžė gyventojų ir svečių akių. Ryugyong viešbutis pro traukinio langą Atvykom į Pchenjano geležinkelio stotį, kur mus iškart pasitiko gidės. Kai turizmo agentūros paklausėm, kaip mums rasti gides, šie atsakė, kad jos pačios susiras. Na, nieko keisto, kai buvom bene vieninteliai baltaodžiai visame traukinyje. Pasisveikinom su gidėmis ir vairuotoju, kurie lydės visos likusios kelionės metu, įsėdom į korėjietišką autobusiuką ir važiavom į viešbutį. Vyresnioji gidė - Omi - apie keturiasdešimt kelių metų, diplomato žmona, mačiusi pasaulio. Jaunesnioji gidė Son - 22-ejų studentė, turėjusi šviesių ambicijų gyvenime. Vairuotojo vardo neatsimenam: kai jį gidės mums pristatė, pasakė, kad vadintumėme tiesiog „vairuotoju“ (driver). Šis nekalbėjo angliškai, tad bendravome tik su gidėmis likusioje kelionėje. Kelionė nuo stoties iki viešbučio truko gal 20 minučių. Per tą laiką gidės spėjo papasakoti statistikos: kad šalyje gyvena 25 milijonai žmonių, sostinė Pchenjanas, kuriame gyvena virš 2 milijonų. Nepamiršo paminėti labai svarbių dalykų: šalyje turi Cocacolos ir netgi McDonald’s bei KFC! Apie McDonald’s tai atskira tema: skaičiau, kad jie vis giriasi kad yra McDonald’s, praveža turistus pro jį, bet niekada į vidų neįleidžia, nes visa tai yra butaforija. Kadangi keliavome „individualiu turu“, turėjome vilties paprašyti mus nuvesti į restoraną, pažiūrėti, kas yra kitoje butaforijos pusėje. Bet laukėme momento tai padaryti. Pirmasis viešbutis Atvykus į viešbutį perspėjo iš jo neišeiti. Sutarėme, kad įsikursime į kambarį, nusiprausime ir visi susitiksime kavinėje viešbučio pirmajame aukšte aptarti būsimos kelionės planą. Buvome nesiprausę beveik 2 paras, tai kūnams verkiant reikėjo vandens ir muilo. Kambarys buvo paprastas, toks „sovietinis“. Buvom pasirinkę biudžetinį viešbutį ateinančioms 4 naktims, tad nereikėjo tikėtis prabangos. Mūsų kambarys buvo 29 aukšte, pro langą matėsi daugiabučiai, panašūs į sovietinius blokinius rajonus (commieblocks), be proto plati gatvė su vos keliais automobiliais ir kalnai, už kurių jau leidosi saulė. Tikrai nuostabus vaizdas, kuris būtų buvęs dar geresnis, jei langas būtų buvęs švarus. Pchenjano panorama pro viešbučio langą Mūsų kambarys Vaizdas pro langą žemyn iš 29-o aukšto Girdim skambutį į telefoną viešbučio kambaryje. Pakeliam - ragelyje gidės balsas, sakantis kad karštas vanduo baigsis 8 valandą vakaro, tad derėtų paskubėti, jei norim komfortiškai nusiprausti. Dar krovėmės daiktus ir vėl skambina - pasirodo, praustis reiktų jau DABAR, nes tuoj ir šilto vandens nebeliks. Žaibiškai nusiprausėm ir švarūs, kvepiantys buvom pasiruošę pokalbiui su gidėmis. Vonios kambarys Kokie mieli rankšluosčiai Nusileidom į pirmo aukšto kavinę, susėdom kalbėtis, bet gidės mums staiga šovė - „o kur jūsų kelionės planas“? Paklausėm, gal jos turi mūsų kelionės planą, kurį dar prieš mėnesį suderinom su kelionių agentūra. Jau kas kas, bet gidės tikrai turėtų pačios žinoti, kur suplanuota mus vežioti ir vedžioti. Gidės paklausė, kaip mes galim tartis dėl kelionės neturėdami jos plano. Nu OK, palikau Ievą su gidėmis ir grįžau į kambarį susirasti plano, kurį turėjau savo telefone. Per tą laiką merginos visai paplepėjo, vėliau tik sužinojau, apie ką. Grįžau su planu - visai kita kalba, jau galima dirbti. Vienas iš objektų, kurį buvom įtraukę planuodami anksčiau - Paeksonri maisto fabrikas - uždarytas turistams, tad pasirinkom kitą objektą - Pyongsong miestą ir jame esančią pradinę mokyklą bei miesto aikštę. Taip pat pasiūlė aplankyti Pchenjano cirką, kuris mokamas papildomai - 20€ žmogui. Nedvejodami sutikom. Kai kurias dienas gidės sukeitė vietomis, bet esminiai objektai išliko plane. Nebuvo vietos ginčytis - jų tvarka, jų taisyklės. Vis gi dar traukinių stotyje paėmė mūsų pasus ir vizas, kuriuos tikėjomės atgauti per kelias dienas. Jei gražiai elgsimės. Kambary WIFI nėra, bet yra fenas Grįžom į kambarį ir čia iškart demonstracija tipinio vakaro Šiaurės Korėjoje: dingo elektra. Kad efektas būtų stipresnis, sėdėjau tualete ant puodo. Šiaip ne taip susitvarkiau ir nuėjom pažiūrėti, kaip atrodo vaizdas pro langą. Visas Pchenjanas skendėjo tamsoje. Švietė tik vienišų automobilių šviesos bemaž 8 juostų pločio tuščioje gatvėje ir parke vaikštantys žmonės su prožektoriais. Panašu, kad taip atrodo kasdienybė Šiaurės Korėjoje. Man ši demonstracija ypač patiko, tarsi būtų suplanuota. Pavargę po ilgų traukinių, perpūsti šaltų Kinijos traukinio kondicionierių, varvančiomis nosimis ėjome miegoti. Tamsoje, tyloje, be pasų, be mobiliojo ryšio, be WIFI ir šiek tiek nejaukiai. Ryt prasideda tikroji kelionė, o pusryčiai 7 ryto - negalim pramiegoti.